Pradinis » Lituanica 2023 » TIKSLAS – PO LITUANICOS SPARNU SUVIENYTI LIETUVĄ

TIKSLAS – PO LITUANICOS SPARNU SUVIENYTI LIETUVĄ

Vasario 19-ąją grįžome iš Havajų, kupini įspūdžių ir prisilietę prie istorijos. Pasikeitė ir mūsų santykis su ja. Jei idėja perskristi Atlantą analogišku Lituanicai lėktuvu užgriuvo mus netikėtai ir kaip vėtra į antrą planą nušlavė sumanymo detales, tai dabar, pakilę į amžinai giedrą Havajų padangę, po kojomis tarsi apčiuopėme žemę.

Pasėdėjus Bellancoje, atsirado kitoks įspūdis apie laukiantį 40-ties valandų skrydį. Lėktuvo viduje – ankšta kaip Renault Clio (atstumas tarp sienų – vos vienas metras). Pabandžiau įsivaizduoti save kapitono vietoje, bet susižavėjimo nepajutau. Žinojau, kad Darius ir Girėnas sėdėjo ant šimto litrų tepalo talpos, įtaisytos vietoje krėslų. Virš galvos – keturi benzino bakai, už nugaros – dar du. Atsilošti jie galėjo tik iki didžiųjų talpų, ant kurių buvo sukištos dar dvidešimt keturios skardinės su beveik puse tūkstančio litrų benzino. Trys skardinės, kurioms pritrūko vietos, gulėjo S. Girėnui po kojomis...

Iškilo ne tik daugybė techninių klausimų apie realų skrydį, bet ir jo motyvaciją. Iš kur tas noras pajusti tai, ką jautė Darius ir Girėnas? Kodėl mums atrodo, kad pakartoti jų kelią reikia dabar, nelaukiant šimtmečio? Gal mums trūksta dėmesio? Gal tai – noras susireikšminti, susitapatinti su tautos didvyriais ir… patiems pasijusti didvyriais?

Tačiau Lietuvoje įprasta, kad didvyriu tampama tik po mirties, o tie, kurie lieka gyvi, vertinami prieštaringai ir – dažniausiai – neigiamai. Pats esu turėjęs net keletą progų dirstelėti Anapilin, bet, kaip nebūtų keista, nors visur skauda ir sunku vaikščioti, nors vaikai nelanko ir dažnai jaučiuosi vienišas, bet tenai, kur baigiasi problemos ir šviečia amžinoji šviesa, dar nesinori. Ir ne man vienam nesinori – visi dejuoja, bet niekas neskuba.

Mes nebandysime pakartoti Dariaus ir Girėno skrydžio, nes jis baigėsi katastrofa. Mūsų tikslas yra perskristi Atlantą ir nusileisti Kaune. Mes nepasikliausime tik savo jėgomis ir vardan bendro tikslo sieksime suvienyti visus, kuriems Dariaus ir Girėno žygis yra svarbus bei artimas dvasia.

Nebandysime pakartoti legendinio skrydžio dar ir todėl, kad to padaryti neįmanoma – kiekvienas transatlantinis skrydis vyksta kitokiomis aplinkybėmis ir todėl yra nepakartojamas. Net jei Darius ir Girėnas būtų pakilę vos pusdieniu anksčiau ar vėliau, jų skrydis irgi būtų kitoks nei buvo, gal net su laiminga pabaiga.

Apie antrą įbridimą į tą pačią upę techninių aviacijos parametrų kontekste – kiek vėliau. Visų pirma turėjome atsakyti sau ir visuomenei: kodėl manome, kad ši idėja yra reikalinga Lietuvai? Kodėl mums patiems to reikia? Kas skatina tai daryti? Juk visiems aišku, kad perskristi Atlantą prieš šimtą metų sukonstruotu lėktuvu bus labai sunku, (daugelio nuomone – net neįmanoma) ir tam prireiks neįtikėtinai didelių pastangų.

Pasklidus informacijai apie projektą Lituanica 2023, susidūrėme su išankstine nuomone, kad už šio sumanymo slypi politinė reklama. Ieškodamas bendraminčių, susitikau su Alytaus miesto meru Neriju Cesiuliu.

– Kada skrisite?

2023-iais.

Hmm, – tarė meras ir jo akyse sužibo nerimas. Jis atsivertė kalendorių ir įsitikino, kad neklysta – minint Lituanicos skrydžio 90-ąjį jubiliejų bus likę vos metai iki prezidento rinkimų. Ar tik nesiekiama pasinaudoti juo, Mylimiausiu 2020 metų žmogumi, kurio kiekvieną žinutę facebooke skaito 40 tūkstančių sekėjų?

Savaime suprantama, kad siekiame ir norime juo pasinaudoti, kol populiarumas dar neišnyko, nes išsaugoti Dariaus ir Girėno vardus tautos didvyrių panteone yra visų mūsų pareiga. Todėl ir pasiūliau Nerijui Cesiuliui paaukoti kilniam tikslui simbolinį eurą.

– Negaliu, Gintarai, – sako meras, – dabar, kai visi prašosi į draugus, privalau būti atsargus.

– Suprantu, Nerijau, bet ir tu suprask – turėjau pabandyti…

Tuo pokalbis ir pasibaigė. Išeidamas iš kabineto prisiminiau Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių, kuris, vos išgirdęs pirmus pristatymo žodžius, paaukojo projektui Lituanica 2023 tiek, kiek manė esant reikalinga. Mindaugas bemat suprato, kad paminėti žygio jubiliejų skrydžiu iš Niujorko į Kauną yra puiki idėja.

Bet ar reikia stebėtis įvairiomis nuomonėmis, jei ir legendinius lakūnus tautiečiai įtarinėjo sugalvojus puikų būdą pasipinigauti. Pradžia visada sunki, o susireikšminę lietuviai – įtarūs. Projekto Lituanica 2023 tikslas yra ne tik patirti tai, ką patyrė Darius ir Girėnas ruošdamiesi žygiui ir skrisdami, ar sužinoti daugiau paslapčių apie skrydį, bet ir suvienyti tautą. Todėl svarbu, kad prie kilnaus tikslo prisidėtų visi, kurie supranta, kad Dariaus ir Girėno žygdarbio neturi užkloti užmaršties dulkės – ne tik išrinktieji ir mylimieji, bet ir tautos atstumtieji bei nuteistieji. Bendras tikslas visada vienija, įtarimai ir nepasitikėjimas – skaldo.

Būtų labai simboliška, jei būsimą skrydį paremtų 25 000 Dariaus ir Girėno atminimą gerbiančių žmonių, nes maždaug tiek tautiečių 1933-ųjų liepos 17-osios naktį laukė savo didvyrių Kauno Aleksoto aerodrome. Tiesa, nė vienas nepaaukojo žygiui nei cento, ir pateisinti tai galima nebent aplinkybe, kad Lietuvoje apie skrydį daugelis sužinojo tik tada, kai lakūnai jau grūmėsi su audromis virš Atlanto. Kita vertus, įsitikinimas, kad gerus darbus už mus turi daryti kiti, tebėra gajus ir šiandien.

Mes privalome išsaugoti legendinių lakūnų atminimą, nes jokia tauta negali išlikti laisva, jei neturi į ką lygiuotis. Kai didvyrių nėra, jie sukuriami (Sovietų Sąjungoje tai buvo įprasta: Marytė Melnikaitė, Pavelas Morozovas ar pirmas laimėtas Raudonosios armijos mūšis 1918 m. sausio 28 d.), tačiau mums nereikia nieko išgalvoti, nes mes turime Darių ir Girėną. Reikia tik semtis iš jų pasiaukojimo ir stiprybės. Ypatingą reikšmę tautinei savimonei jų legenda turėjo sovietinės okupacijos metais, kai buvo bandoma įteigti, kad Nash adres – nie dom i nie ulica, nash adres – Sovietskij Sojuz. (Mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – Sovietų Sąjunga). Gerai prisimenu, kaip būdamas dar vaikas jaučiau pasididžiavimą Dariaus ir Girėno žygdarbiu, kurį jie skyrė Jaunajai Lietuvai – tai yra, kaip tada maniau, man ir kitiems jauniems žmonėms, iš kurių laukė dar drąsesnių žygių...

Mes žinome viską, kas vyko po katastrofos. Deja, žinių apie legendinį skrydį beveik nėra. Tik keletas pastabų ant žemėlapio lapų, trumpa informacija raštelyje, išmestame virš Niufaundlendo, ir penkių liudininkų parodymai, girdėjusių arba mačiusių praskrendančią Lituanicą netoli katastrofos vietos. Ir tai – viskas. Todėl vieningai sutarėme, kad transatlantinio skrydžio rekonstrukcija su istoriniu Džiuzepės M. Belankos lėktuvu yra bene vienintelis būdas užpildyti baltąsias dėmes naujomis prielaidomis, patirtimis, įžvalgomis.

Kol Dariaus ir Girėno serijinė Bellanca CH-300 Pacemaker virto Lituanica, galinčia be nusileidimo nuskristi 8000 km, jie išleido dvigubai daugiau pinigų, nei kainavo pats lėktuvas. Mes, ruošdamiesi skrydžiui, taip pat sieksime tokių pačių arba dar geresnių techninių parametrų, nes mūsų orlaivis yra devyniais dešimtmečiais senesnis. Išorinis panašumas su Lituanica – antraeilis uždavinys.

Nesitikėjome, kad mūsų noras patirti visus sunkumus, su kuriais susidūrė arba galėjo susidurti mūsų didvyriai, taip greitai pradės pildytis – 1929 m. JAV prasidėjusi Didžioji depresija Lituanicos skrydį atidėjo iki 1933 m., o mums likimas atsiuntė pandemiją ir visuotinę paniką. Rezultatas – labai solidžių verslininkų pažadėta finansinė parama išnyko kaip dūmas.

– Kaip reikės skristi be pinigų?

– O kaip skrido Darius ir Girėnas?

Pinigai jokių krizių metu niekur neišnyksta, jie nesudega ir į kosmosą neišskrenda. Sutrinka tik jų apyvarta. Visais laikais žmonės turėjo ir turi pinigų daugiau, nei idėjų, kaip juos prasmingai investuoti. Pinigai visada yra psichologinė problema, nes jie turi savybę nuvertėti, juos gali pavogti arba pagrobti patį pinigų turėtoją ir pareikalauti išpirkos... Tai ar ne geriau šiek tiek paaukoti projektui Lituanica 2023?

– Bus sunku... Gal geriau palaukti šimtmečio jubiliejaus?

– Bet ar turime teisę taip ilgai laukti?

Tada visi į vietas ir kylam, – tarė Rolandas. – Steigiamasis viešosios įstaigos Lituanicos institutas posėdis prasidės pirmadienį, lygiai vidurdienį.

Lituanica po savo sparnu suvienijo visus, kurie 1933 m. liepos 15 d.

atėjo išlydėti Steponą Darių ir Stasį Girėną