Pradinis » Lituanica 2023 » HAVAJUOSE ORAS VISADA YRA GERAS

HAVAJUOSE ORAS VISADA YRA GERAS

Warren Wright gyvena Kanados šiaurės vakaruose Normano Velse ir yra North-Wright Airways savininkas. Jo avialinijos skraidina keleivius vietiniais maršrutais ir užsakomaisiais reisais. Tame pačiame miestelyje prie Makenzio upės, kuriame gyvena 778 prancūzakalbiai gyventojai, yra įsikūrusi ir North-Wright Airways pagrindinė būstinė. Warren yra šeimos žmogus – svarbiausiais klausimais tariasi su žmona Carolyn, o versle jam padeda dukterys.

Carolyn ir Warren Wright prie naujam gyvenimui prikeltos buvusios Juliaus Sako Bellancos

Nuo Kanados Šiaurės Vakarų teritorijų sostinės Jelounaifo Normanas Velsas yra nutolęs į šiaurės vakarus dar apie 600 km. Iš Vilniaus jį galima pasiekti per Paryžių, Vankuverį ir Edmontoną.

Viltis greičiau pamatyti ir gal net paskristi su Bellanca CH-300 Pacemaker, kaitino vaizduotę ir kurstė nekantrumą, ir mudu su Rolandu Paksu ėmėme ruoštis kelionei. Suderinę vizito datą, jau krovėmės lagaminus, kai iškilo klausimas – o koks ten oras? Jelounaifo orų tinklapis mūsų įkarštį šiek tiek atvėsino, nes tą dieną Normano Velse spaudė –410 C šaltukas, o kitą rytą temperatūra pakilo iki –390 C.

Tokia force majeure, ištikusi mus, neturinčius supratimo apie viduržiemio orus netoli poliarinio rato, vertė atidėti kelionę bent iki pavasario, bet išgelbėjo mintis, kad Havajuose, kur, Evaldo Pakalnio žiniomis, skraido dar viena Bellanca CH-300 Pacemaker, oras visada yra geras.

 

Ne iš karto pavyko susisiekti su Hawaiian Airlines vadovybe. Netikėtai užklupti, komercinių avialinijų biurokratai, kurie iki tol nieko nebuvo girdėję apie Lietuvą, nes jų lėktuvai ten neskraido, ilgai nesuprato ko lituanikai iš jų nori. Po savaitę užtrukusio susirašinėjimo vis dėl to pavyko sutarti, kad mes galėsime apžiūrėti Bellancą ir pasikalbėti su ja skraidančiu pilotu. Ar pavyks paskristi patiems – bus matyti vėliau.

Vasario 11-tos dienos ankstų rytą, kai Vilniaus muitinės darbuotojai tikrino mūsų bagažą, sinoptikai virš Honolulu žadėjo giedrą dangų ir +260 C. Havajų sostinėje nusileidome su paskutiniais saulės spinduliais, nes saulėlydis Honolulu vėluoja 12 val. Kita diena išaušo tokia pat vasariškai šilta, tačiau prisitaikyti prie naujo paros laiko sekėsi sunkiai – vidurdienį norėjosi miego, o naktį neleido užmigti mintis, kad jau rytoj pamatysime legendinę Bellanca CH-300 Pacemaker!

 

Įžvalga, kad aviacija turi tapti greičiausia ir patogiausia susisiekimo priemone tarp Havajų salų, 1928 m. subrendo Stenley C. Kennedy galvoje. Jis įtikino verslininkus, kurie keleivius ir krovinius plukdė laivais, pakelti akis į dangų.

Pirmą kartą lėktuvas, – šešiavietė Bellanca CH-300 Pacemaker, – virš Honolulu pakilo 1929 m. spalio 6 d. ir per vieną dieną, stebint 5000 žiūrovų, paskraidino 76 keleivius. Apžvalginis skrydis kainavo 3 JAV dolerius. Apžavėti vaizdų iš paukščio skrydžio, gyventojai suprato, kad galima skraidyti ne tik virš sostinės, bet ir tarp salų. Avialinijų bendrovė Inter-Island Airways oficialiai buvo atidaryta lapkričio 11 d. ir su dviem Sikorsky S-38 lėktuvais per nepilną mėnesį skraidė beveik 50 val. 1941 m. aviakompanija buvo pervadinta į Hawaiian Airlines, kuri šiuo metu yra seniausia ir, daugelio nuomone, geriausia JAV avialinijų bendrovė. 2019 m. joje dirbo virš 7000 darbuotojų.

 

Bellanca, paskraidinusi daugiau nei 12000 žmonių ir atlikusi savo misiją, 1933 m. buvo parduota Į Aliaską, kur dar ilgai skraidė su kroviniais ir medžiotojais virš retai gyvenamų teritorijų, kol britų Kolumbijoje patyrė avariją. I964 m. lėktuvo nuolaužos buvo pergabentos į Oregoną ir gulėjo beveik užmirštos, kol Hawaiian Airlines prezidentas ir generalinis direktorius Markas Dunkerley nusprendė išpirkti per stebuklą išlikusią Havajų aviacijos istorijos pradžią. Įsigijus lėktuvo likučius, bendrovė ėmėsi ambicingo restauravimo projekto.

2009 m. rugpjūčio pabaigoje po bandomojo skrydžio į Vašingtono valstiją ir atgal civilinės aviacijos inspekcija išdavė tinkamumo skraidyti sertifikatą. Tokiu būdu prieš aštuoniasdešimt metų pagaminta Bellanca CH-300 Pacemaker (NC 251M, gamyklinis Nr. 152) tapo vieninteliu skraidančiu tokio tipo orlaiviu. Šiandien ji yra Hawaiian Airlines pasididžiavimas ir pramoga aviakompanijos darbuotojams, kurie turi išskirtinę teisę užsisakyti pramoginius skrydžius virš Oahu salos.

Bellanca sugrįžo į neatpažįstamai pasikeitusį Honolulu aerouostą ir jau aštuoni metai yra patikimose Merle Clawson rankose. Su amerikietiškai guviu ir havajietiškus marškinius vilkinčiu 82 metų Merle susipažinome ofise panašiame į vietinių avialinijų laukiamąją salę. Komercinėje aviacijoje skraidęs virš 25000 valandų ir pripratęs prie griežtos tvarkos, jis paspaudė mums rankas ir nusivedė prie lauko durų, už kurių visu savo grožiu, jau su pašildytu varikliu, stovėjo ji – burgundiško vyno spalvos Bellanca CH-300 Pacemaker. Tai buvo panašu į stebuklą!

Bellanca CH-300 PacemakerNC 251M, gamyklinis Nr. 152

Bellanca man pasirodė mažesnė už Lituanicą, išlikusią atmintyje iš daugybę kartų peržiūrėtų nuotraukų. Gal toks įspūdis susidarė todėl, kad Lituanica turėjo prailgintą sparną ir padidintas uodegos horizontalių vairų plokštumas, o gal todėl, kad pati Dariaus ir Girėno Lituanicos istorija yra didinga. Kaip ten bebūtų, lėktuvas atrodė neįtikėtinai gerai – kaip tik ką išriedėjęs iš Bellanca Aircraft Company gamyklos.

 

Kai Rolandas prasitarė apie ketinimą po trijų metų pakartoti Dariaus Ir Girėno transatlantinį skrydį su Bellanca CH-300 Pacemaker, Merle nenorėjo tuo patikėti:

– Negali būti.

– Gali...

– Tai neįmanoma.

– Kodėl neįmanoma, jei net šešis kartus, kai tai pavyko?

– O kelis nepavyko?

– Tokių neskaičiavome...

Kai įteikiau Merle dovaną – tarp dviejų stiklų įrėmintą dešimties litų banknotą su Lituanica ir jos pilotų atvaizdais, Merle pakvietė paskristi. Lietuviškas kuklumas šį kartą nesuveikė, ir du kartus prašyti neteko – Rolandas užėmė antrojo piloto vietą, o aš įsitaisiau už Merle.

Lėktuvas įsibėgėjo ir pakilo be jokių pastangų, tarsi savaime. 1000 pėdų aukštyje jis pasviro į kairę ir, pasiekęs kranto liniją, pradėjo kelionę aplink salą. Kai už lango pasirodė Honolulu dangoraižiai, orlaivio valdymą Merle perdavė Rolandui. Išoriškai niekas nepasikeitė, lėktuvas skrido taip pat klusniai ir lygiai, tačiau prireikė šiek tiek valios pastangų, kad antrojo piloto veide nepasirodytų jausmai, kurie jį užplūdo.

600 pėdų aukštyje Merle sumažino variklio sūkius

Honolulu dangoraižiai skirti turistams

Privačių namų gyvenvietės išsibarsčiusios po visą salą

Rolandas ir Merle Bellanca CH-300 Pacemaker pilotavo pasikeisdami

Skrydis pavyko puikiai

Po skrydžio pakvietėme Merle su žmona Mary į restoraną Red Lobster. Omarai su atšaldytu baltu Kalifornijos vynu Chardonnay Estate Santa Cruz Mountains 2011 nuteikė draugiškai.

Bellanca – mano meilė, – pasigyrė Merle. – Aš su žmona gyvenu rojuje, gaunu pensiją ir dar turiu svajonių darbą – 50 dolerių už valandos skrydį.

– Tavo vienintelė meilė, gyvenimas ir turtas esu aš, – patikslino Mary.

– Taip, Mary, be abejo, tik tu esi mano didžioji ir tikroji meilė, bet Bellanca yra mano slaptoji meilė, – gynė savo pozicijas Merle. – Keturi skrydžiai per dieną – 200 dolerių. Jei skraidai 10 dienų – 2000, bet jei nori, gali skraidyti 20 dienų – Havajuose oras visada yra geras.

– Nepakęsiu jokių meilužių, – koketiškai priekaištavo Mary.

– Jūs turite suprasti, kad toks darbas yra apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Tai tas pat, kaip senų automobilių kolekcionieriui vežioti jaunavedžius į bažnyčią su 1929 metų laidos kabrioletu.

– Ir dar gauti po 50 dolerių per valandą..., – supratingai pratęsiau.

– Už visus, kurie yra ore, – pakėlė taurę Rolandas. – Mūsų idėja taip pat priklauso svajonių kategorijai.

Užstalės pokalbiai užsitęsė iki vidurnakčio, bet tą vakarą po Giuseppe Mario Bellanca aureolės ženklu gimė draugystė. Merlė dar ne kartą prašė to nedaryti, bet supratęs, kad nesame nei išprotėję milijonieriai, nei kolekcininkai, o tik Lituanicos idėjos apsėsti keistuoliai, tapo mūsų projekto gerbėju.