Pradinis » Istorija » Steponas Darius

STEPONAS DARIUS (Jucevičius-Darašius, Jucius)

1933 m. liepos 15 d. rytas Niujorko Floydo Bennetto orouostui, kuris tuo metu turėjo ilgiausią pasaulyje kietos dangos pakilimo juostą (1 276 m), išaušo neeilinis – pasiruošęs startui aplink pasaulį ant pakilimo tako stovėjo Wiley Postas su lėktuvu Winnie Mae. Netrukus iš to paties angaro Nr. 7 transatlantiniam skrydžiui buvo išridenta ir Lituanica. Jos pilotai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas – taip pat buvo plačiai žinomi dėl savo ketinimo skristi per vandenyną su gerokai menkesniu lėktuvu nei Winnie Mae. 

Mes skrisime iš New-Yorko į Kauną! – tokiais žodžiais jie paskelbė apie savo pasiryžimą be nusileidimo pasiekti Lietuvą. Ši deklaracija pasirodė Amerikos lietuvių laikraščiuose Draugas ir Naujienos 1932 m. liepos 11 d.

Mes, susidėję visus savo pinigus, nupirkome $16.000 vertės lėktuvą. Taigi, tam istoriniam lietuvių žygiui esame paaukoję visą savo turtą ir aukojame visas savo jėgas, – rašė S. Darius.

Kartu su S. Girėnu jis būrė į talką Amerikos lietuvius ir Lietuvos diplomatus, aplankė dešimtis lietuvių kolonijų, rengė aviacijos šventes, rinko aukas būsimam skrydžiui. Šiuo pasiryžimu ir veikla jie ne tik išgarsėjo JAV lietuvių ir nacionalinėje Lietuvos spaudoje, bet ir tapo žinomi plačiam aviacijos gerbėjų ratui.

Savo dienoraštyje S. Darius rašė: Svarbiausias mano gyvenimo darbas dar laukia realizavimo. Jaučiu, kad be jo negaliu parašyti autobiografijos, kuri leistų man pajusti, kad aš gyvenau, atsilyginau pasauliui už suteiktą man vietą šiame žemės rutulyje, kad padariau jį truputį geresnį negu radau. Aš stengiuosi savo pasiekti.

Stepukas gimė 1896 m. sausio 8 d. Rubiškės vienkiemyje (nuo 1933 m. S. Dariaus kaimas – Dariškė), Kvėdarnos valsčiuje, Raseinių apskrityje, Kauno gubernijoje. Tėvas – Jonas Romualdas Jucevičius (Darašius), motina – Augustina Vaišvilaitė.

Jo motina, vienturtė duktė, 3 valakų (60 ha) ūkį paveldėjo iš savo motinos, o tėvas Jonas atėjo užkuriu, atsinešdamas sutaupytus 3 000 rublių, uždirbtus girininkaujant pas Rietavo grafą Bogdaną Oginskį.

Steponas turėjo vyresnįjį brolį Boleslovą ir seserį Aureliją (vadindavo Lora) bei jaunesniąją seserį Konstanciją Kotryną (Kastutę).

Jis iš prigimties buvo optimistas, charizmatiška asmenybė su išreikštomis lyderio savybėmis, atkakliai siekiantis tikslo, visada ieškantis naujų idėjų ir veiklos. 1907 m., būdamas 11 metų paauglys, emigravo į JAV. 1911 m. Čikagoje pirmą kartą pamatė skrendantį brolių Wrightų lėktuvą ir susižavėjo aviacija. Norėdamas būti arčiau naujos aistros, įsidarbino Wrightų parduotuvėje pasiuntinuku, rinko lėktuvų nuotraukas, pradėjo gaminti lėktuvų modelius su gumos varikliais ir juos skraidinti. Tokiu būdu jis tapo pirmuoju lietuvių aviamodeliuotoju.

Čikagoje Boleslovas, Steponas, Aurelija ir Konstancija susitrumpino pavardes į Jucius.

Kilus Didžiajam (Pirmajam pasauliniam) karui ir 1915 m. vokiečiams užėmus Lietuvą, Steponas su kitais Amerikos lietuviais piktinosi nauju okupantu, dar nuožmesne okupacija negu carinės Rusijos, Lietuvos žmonių skurdinimu ir plėšimu, mąstė, kaip padėti savo Tėvynei.

Kai 1917 m. balandžio 6 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinės Amerikos Valstijos, Steponas pakeitė savo pavardę iš Juciaus į Darių (susitrumpino tėvo pavardę Darašius) ir, nelaukdamas, kol gegužę bus paskelbta visuotinė vyrų nuo 21 iki 30 metų mobilizacija, į kariuomenę įstojo savanoriu. Jis suprato, kad dabar, kai Rusija jau pralaimėjo ir pasitraukė iš karo, Vokietijos sutriuškinimas ne tik išlaisvintų Tėvynę, bet ir sudarytų palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Stodamas savanoriu į Amerikos kariuomenę, S. Darius tikėjosi tarnauti aviacijoje, bet buvo priimtas į 1-ojo lauko artilerijos pulko bateriją. Rašydamas laiškus artimiesiems, dažnai minėdavo savo įspūdžius, susijusius su aviacija: 5 d. rytą atvykom Niujorkan ir visą dieną kraustėm pulko turtą; žiūrėjau, kaip lakūnas skraidė... 8 d. buvau nuvykęs į Mineolos aviacijos mokyklą patirti apie galimumą įstoti į ją... Lankau mokyklą, bet ne aviacijos mokyklą, kuri yra netoli mūsų. Čia yra daug lakūnų. Kai jie skrenda viršum mūsų, mes turime nutraukti pamoką ir laukti, kol jie nuskris, nes jie tikrai didelį ūžesį sukelia. Mes negalim ilgai žiūrėti į juos, nes akys pavargsta... Jei būčiau žinojęs, kad man reikės braižyti kariuomenės reikalams, būčiau galėjęs likti namie ir ten tą darbą vykdyt. Na, ką gi? Dabar aš esu surištas su tuo darbu, bet kai tik gausiu progą, įstosiu aviacijos tarnybon ir skraidysiu lėktuvu. 

Nuotr. iš Gyčio Ramoškos asmeninio archyvo

Steponas Darius su sesėmis ir pussesere (sėdi)

prieš išvykstant į kariuomenę

Po beveik 7 mėnesius užtrukusių mokymų JAV jis dar keletą mėnesių mokėsi Prancūzijoje. 1918 m. Vasario 24 d. gavo įsakymą vykti į frontą ir su ryšininkų kuopa stačia galva nėrė į karo įvykių sūkurį. Kai liepos mėnesį JAV kariuomenė kartu su anglų ir prancūzų armijomis pradėjo generalinį puolimą visame Vakarų fronte, S. Darius patyrė vokiečių artilerijos dujinę ataką, o rugpjūčio 1 d. jį sužeidė artilerijos sviedinio skeveldra. Kitą dieną karo chirurgai S. Darių operavo ir po dviejų savaičių išsiuntė į Nanto ligoninę.

Tačiau po pustrečio mėnesio S. Darius vėl grįžo į priešakinę fronto liniją. Laiškuose namiškiams rašė, kad kovose su vokiečiais greta jo žuvo ne vienas ginklo draugas ir ne kartą pats vos išvengė mirties. Į JAV grįžo tik karui pasibaigus ir už sąžiningą tarnybą buvo apdovanotas Purpurinės širdies (The purple heart) ir Didžiojo karo už civilizaciją (The great war for civilization) medaliais bei gavo teisę nemokamai mokytis žymiausiame Čikagos universitete.

Su S. Dariumi Didžiajame kare kovėsi dar apie 35 000 Amerikos lietuvių. Užsigrūdinę mūšiuose ir patriotiškai nusiteikę kartu su kitose kariuomenėse tarnavusiais lietuviais jie galėjo tapti rimta jėga kovose už Lietuvą. Sugrįžę namo jie susibūrė į Amerikos lietuvių kareivių organizacijas, kurios ketino iš savanorių sudaryti du pėstininkų pulkus. S. Darius, suprantama, buvo vienas iš šio projekto entuziastų ir agitatorių, vienas pats prikalbino apie 60 savanorių vykti į Lietuvą. Deja, JAV vyriausybė nepalaikė patriotiškai nusiteikusių savo piliečių, atsisakė skirti laivą kelionei į Europą. Neradus kito būdo, savanorius bandyta aprūpinti kelionpinigiais ir siųsti į Lietuvą mažomis grupelėmis. Dėl kuklaus biudžeto siunčiamųjų skaičius sumažėjo dešimteriopai.

1920 m. liepos 3 d. S. Darius, universitete užbaigęs tik vieną semestrą ir artilerijos karininkų kursus, savomis lėšomis laivu Adriatic išplaukė iš Niujorko į Prancūziją. Per Belgiją pasiekė Kelną, paskui – Berlyną ir Svinemundės uostą. Tada vėl laivu, aplenkdamas lenkų teritoriją skiriančią Rytų Prūsiją nuo Vokietijos, atvyko į Karaliaučių, o liepos 27 d., po ilgiau nei tris savaites trukusios kelionės traukiniu, pasiekė Eitkūnus, iš jų – Kauną.

Tėvynė S. Darių pasitiko neišdildomais įspūdžiais. Jis negalėjo patikėti, kad ant vagonų ir sienų mato Vyčio ženklus, lietuviškus užrašus, Kauno gatvėse girdi žygiuojančius Lietuvos kareivius ir jų dainas. Norėjosi atsipūsti po varginančios kelionės, pasibūti su giminėmis, tačiau jau liepos 28 d. Generalinio štabo žvalgybos skyrius numato jį kovai su agentais, siunčiamais iš Lenkijos ir Sovietų Rusijos.

1920 m. pradžioje Lenkijos kariuomenė su 700 000 karių buvo užėmusi teritorijas nuo Dauguvos upės, Minsko, Bobruisko, Borisovo imtinai iki Voluinės ir Podolės. Balandžio 25 d. lenkų kariuomenė atnaujino puolimą, gegužės 7 d. užėmė Kijevą ir visą Dniepro dešiniakrantę Ukrainą. Kai per 1 000 km fronte išdėstytos lenkų kariuomenės vidurį prasiveržė Semiono Budiono vadovaujama 18 000 raudonųjų raitelių armija, lenkams teko skubiai trauktis.

Kita bolševikų armija, vadovaujama Michailo Tuchačevskio, liepos pradžioje pradėjo veržtis Minsko–Vilniaus–Varšuvos kryptimi ir pasiekė Vyslą.

Lietuvos kariuomenė, pasinaudodama susidariusia situacija, rugpjūčio mėnesį užėmė savo teritorijas pagal Maskvos sutartimi nustatytas sienas: Vilnių, Gardiną, Lydą. Į Vilnių kėlėsi valstybinės įstaigos. Kartu su jomis persikėlė ir Karo mokykla.

S. Darius į Vilnių atvyko 1920 m. spalio 3 d. ir netrukus pateko į bėdą. Tuo metu, atmušę bolševikų puolimą, lenkų daliniai ne tik vijo raudonarmiečius, bet ir pradėjo veržtis į Lietuvą, nors spalio 7 d. Suvalkų derybose su Lietuvos atstovais buvo įsipareigoję neperžengti sutartų ribų. Spalio 9 d. lenkų generolo Lucjano Želigowskio kariuomenė, sulaužiusi susitarimus, užėmė Vilnių bei planavo užimti ir likusią Lietuvos dalį.

Lietuvos savanoriams pavyko atremti L. Želigowskio kariuomenės puolimą ir net sumušti ją lapkričio 19 ir 21 d. prie Širvintų ir Giedraičių. Tačiau atsiimti Vilnių sutrukdė Tautų sąjungos kontrolės komisija. Vilnius liko okupuotas lenkų.

Nuotr. iš www.atviraklaipeda.lt

Karo mokyklos kursantas Steponas Darius, 1920 m.

 

Steponas neskubėjo bėgti iš Vilniaus, todėl buvo lenkų suimtas, bet, Anglijos konsulatui užtarus, paleistas ir netrukus įstojo į Karo mokyklą.

Jis atkakliai siekė savo svajonės tapti lakūnu, todėl 1921 m. birželio 10 d. dienoraštyje apibrėžė rėmeliais, nes tą dieną pirmą kartą skrido lėktuvu kaip kandidatas į karinę aviaciją. S. Darius buvo stebimas, kaip jaučiasi bei orientuojasi, ir įvertintas teigiamai.

Baigiant Karo mokyklą jam suteiktas leitenanto laipsnis, o 1922 m. sausio 7 d. jis buvo paskirtas į Mokomosios eskadrilės žvalgų grupę.

Žvalgas yra dviviečio lėktuvo vadas, kuris nurodo lakūnui, kur ir kaip skristi, stebi priešo kariuomenės judėjimą ir dislokaciją, mėto bombas, koreguoja artilerijos šaudymą, moka naudotis radiotelegrafo ryšiu, tačiau S. Dariaus tai netenkino. Teko panaudoti visą žemaitišką užsispyrimą, kol pagaliau, liepos 25 d., pradėjo skraidyti su instruktoriumi dviviečiu lėktuvu Albatros B.II. Tai buvo mokomasis lėktuvas su 120 AG varikliu, galintis pasiekti iki 120 km/val. greitį.

Nors beveik visą laiką S. Darius praleisdavo su tarnybos draugais, tačiau aukštas, sportiškas, gerai sudėtas, išvaizdus ir gerų manierų aviacijos karininkas negalėjo neatkreipti lietuvaičių dėmesio. Reikėjo tik stebėtis, kad Amerikos lietuvių legiono savanoris jau antrus metus Lietuvoje gyveno kaip vienuolis.

Jis puikiai valdė plunksną ir mėgo rašyti, tačiau – nė vieno laiško lietuvaitei. Visi laiškai tik artimiesiems. Šilti jausmai – broliui ir seserims, pagarba – motinai, o meilė – tik Tėvynei.

1922 m. spalio 1 d. Lietuvos karo aviacijos leitenantas susipažino su žavia ir sportiška lietuvaite Jaunute Škėmaite. Lemtinga pažintis įvyko krepšinio rungtynių metu. Jaunutės varžovė grubiai prasižengė, ir rungtynių teisėjas S. Darius sušvilpė baudą...

Nijolė Dariūtė-Maštarienė pagal mamos prisiminimus tą momentą aprašė taip: ...(mama) atsiduso ir baudas įmetė, o jų žvilgsnių susitikimas nulėmė abipusę simpatiją ir tolesnę draugystę.

1922 m. spalio 12 d. S. Darius atliko pirmą savarankišką skrydį.

Sukaupęs patirties pradėjo skraidyti Albatros C.I, kuris turėjo 150 AG variklį ir galėjo išvystyti 135 km/val. greitį. Taip pat skrido Albatros C.III ir galiausiai – koviniu žvalgybiniu LVG C.V. Šis dvivietis lėktuvas, ginkluotas dviem kulkosvaidžiais ir varomas 200 AG variklio, pasiekdavo 175 km/val. greitį.

1923 m. sausį, pasinaudojęs suteiktomis atostogomis, S. Darius, kaip 3-ios sukilėlių grupės vado padėjėjas, dalyvavo Klaipėdos išvadavimo žygyje. Sukilėliai įveikė kraštą okupavusius prancūzų dalinius ir privertė juos pasitraukti.

S. Darius savo privataus gyvenimo neviešino. Į pasimatymą su liekna, juodaplauke, žaliaake Jaunute niekada nevėluodavo. To paties reikalavo ir iš savo draugės. Akivaizdžiai ja rūpinosi, auklėjo. Susipažino su jos tėvais.

Vieną sekmadienį, vaikštinėdami po Vytauto kalną, sugalvojo pasisupti laiveliais. Suposi ne sėdėdami, bet stovėdami. Įsisupo aukštai. Jaunutei buvo baisu, bet baimės neparodė. Darius liko patenkintas: Esi drąsi, galėsi būti mano žmona.

1924 m. liepos 16 d. S. Darius išvažiavo į Birštoną, nes Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos-sveikatos tikrinimo komisijos sprendimu jam buvo suteiktos šešios savaitės atostogų pleuritui su fibrozinėmis apnašomis gydyti.

Galima spėti, kad Birštonas tapo ne tik sveikatos stiprinimo, bet ir slaptų meilės pasimatymų vieta...

Nepranešęs karinei vadovybei ir negavęs jos leidimo, S. Darius vedė devyniolikmetę Jaunutę Liudviką Škėmaitę – jaunieji susituokė 1924 m. rugsėjo 23 d. Kauno Žaliakalnio Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Pasklidus gandui, esą S. Darius vedęs, bet kažkodėl tai slepia, jaunesnis kolega Jonas Pyragius kartą paklausė apie tai jį patį. Tačiau Steponas į kalbas nesileido, atsakė trumpai: Jonai, ar tai bloga? Palik tą reikalą man.

1924 m. gruodžio 1 d., įvykdęs 65 užduotis, tarp jų – pakilęs į 5 km aukštį ir išlaikęs lėktuvo akrobatikos egzaminus, S. Darius įgijo karo lakūno rangą, o gruodžio 18 d. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Nuotr. iš www.kvitrina.lt

Steponas Darius su žmona Jaunute Liudvika Škėmaite

 

1925 m. pavasarį (gegužės 10 d.) S. Dariaus šeimoje gimė duktė Nijolė Marytė, tačiau tėvystės rūpesčiai nesutrukdė ir toliau daug jėgų skirti sportui. Jis rūpinosi pirmojo Lietuvos stadiono projektavimu, įteisinimu ir statyba. Šiam darbui eikvojo ne tik laiką ir energiją, bet ir savo aviacijos karininko atlyginimą. Aiškino sporto ir stadionų reikšmę iš užmaršties atgimusiai tautinei valstybei: Tiktai per sporto stadionus Lietuva gali palaikyti sportą, tiktai per sportą gali gauti sveikų kūnu ir protu Tėvynės darbininkų...

Dar mokydamasis Karo mokykloje jis pasižymėjo kaip geras sportininkas: ieties metimo varžybose užėmė 2-ąją vietą, žaidė Karo mokyklos futbolo komandoje, ledo ritulį – LFLS komandoje, mokė jaunus vyrus boksuotis, 1924 m. Lietuvoje greičiausiai čiuožė 500, 3 000 ir 5 000 m distancijas, parašė krepšinio žaidimo taisykles, kelerius metus buvo Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas.

1925 m. birželį vyriausiajame štabe buvo sumanyta siųsti S. Darių į aukštąją aviacijos mokyklą Anglijoje, tačiau iš aviacijos viršininko gen. Juozo Kraucevičiaus, be kurio tarpininkavimo sprendimas buvo priimtas, S. Darius patyrė daug neteisybės ir nedaug trūko, kad būtų pašalintas iš kariuomenės.

Tarp S. Dariaus, kuris visada siekė rezultato, ir tų, kuriems svarbiausia buvo procesas, jau seniai augo įtampa.

Po daugelio metų apibendrindama savo tėvo gyvenimą N. Dariūtė-Maštarienė svarstė – gal dėl to, kad vaikystėje Steponas niekada nepatyrė šiurkštaus tėvų ir namiškių elgesio, jis išaugo švelnus ir kartu išdidaus būdo žmogus. Tas išdidumas jokiu būdu nereiškė, kad jis laiko save pranašesniu. Jis buvo kuklus ir niekada nesistengė savęs aukštinti. Tačiau, gerbdamas save ir kitus, Steponas bendraudavo su žmonėmis kaip lygus su lygiais ir neleisdavo savęs žeminti net viršininkams, kai šie būdavo neteisūs. Mandagiai, bet tvirtai sugebėdavo jiems pasakyti tiesą į akis.

Gera proga atsiskaityti su jaunu karininku, veržliu amerikonu, greta kurio kariuomenės biurokratai ne kartą jautėsi antrarūšiais, pasitaikė vėlų rudenį, kai aviacijos viršininkas sužinojo apie vedybas be jo sutikimo. Pagal drausmės statutą už drausmės nusižengimus leidžiama bausti 3 mėnesių laikotarpyje, tačiau ramus, teisingas ir sąžiningas S. Darius už šį nusižengimą, pasitelkus kariuomenės vadą gen. Silvestrą Žukauską, buvo nubaustas 30 parų daboklės praėjus daugiau nei metams nuo vestuvių. Tai sukėlė įtampą tarp karo lakūnų ir jų protestą, kuris privertė kariuomenės vadą prisipažinti klydus ir viešai atsiprašyti.

Į Angliją S. Darius neišvyko, todėl 1926 m. Gruodžio 17 d. dar spėjo sudalyvauti valstybės perversme ir padėti Antanui Smetonai tapti prezidentu, o prof. Augustinui Voldemarui – ministru pirmininku.

Su jam būdinga energija ir užsidegimu Steponas vienu metu veikė visuose frontuose ir stengėsi pasinaudoti visomis progomis pasižymėti, tačiau ilgainiui ėmė jaustis taip, tarsi dėvėtų per ankštą uniformą, – jo užmojams trūko erdvės. Gal todėl jo mintys vis dažniau krypo atgal į Ameriką, kur pasiilgusi laukė motina, brolis ir seserys.

Nuotr. iš www.15min.lt

Lietuvos karo aviacijos vyr. leitenantas Steponas Darius

 

1927 m. balandžio 6 d. jis įteikė 4-os eskadrilės vadui kapitonui Leonardui Peseckui raportą Nr. 19: Prašau Tamstos tarpininkavimo paliuosuoti mane vieneriems metams atostogų be algos, nes esu Amerikos Lietuvių Legijono savanoris ir išbuvau Lietuvos karo tarnyboje arti septynerių metų, o tuo tarpu dar neturėjau progos nei karto aplankyti Amerikoje gyvenančius tėvus ir gimines. Trumpesniame laikotarpyje, negu vieneri metai, negalėsiu savo reikalų atlikti; be to noriu turėti mažą laiko atsargą.

Iki 1927 m. Lietuvoje skraidė tik kariškiai. Kad tokia galimybė atsirastų visiems, S. Dariaus iniciatyva 1927 m. balandžio 30 d. buvo įkurtas Lietuvos aeroklubas – Lietuvos civilinės aviacijos lopšys ir civilių pilotų ruošimo centras.

1927 m. gegužės 1 d. S. Dariui buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Lietuvos padangėje skraidęs 377 val. 29 min., jam pačiam prašant, 1927 m. gegužės 4 d. S. Darius buvo paliuosuotas krašto apsaugos ministerio vieniems metams atostogų Amerikon.