Pradinis » Istorija » Startas

STARTAS

Laukti bausmės ar karantino pabaigos yra sunku, laukti starto į nežinią – dar sunkiau. Darius manė, kad transatlantiniame skrydyje į tėvynę su perkrauta Lituanica 95 procentai išbandymų laukia starte. Net penki mėginimai perskristi Atlantą iki tol baigėsi taip ir nepakilus iš aerouostų. Dviejų katastrofų metu, – 1926 m. ir 1927 m. – įgulos žuvo.

Pasiteirauti apie oro stovį Atlante ir artimiausių dienų prognozes pas meteorologą dr. Kimbalą Darius ir Girėnas užeidavo beveik kiekvieną dieną. Nuotaiką gadino ne tik blogi orai, bet ir apkalbos. Prieš metus paskelbę savo ketinimą be nutūpimo skristi į Lietuvą, Darius ir Girėnas sulaukė ir karšto palaikymo, ir įvairiausių įtarinėjimų. Dar 1932 m. gruodį Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis tramdė lakūnus viešai įžeidinėjančius tautiečius: Mums, aukavusiems vieną kitą šiam reikalui dolerį, nebus jau taip didelė skriauda, gi lakūnai, jei žygis nepasisektų, nukentės daug daugiau: praras savo lėšomis įgytą aeroplaną, į kurį investavo visas savo sutaupas, ir, galimas daiktas, praras savo gyvybes.

Amerikos lietuvių laikraščiuose prasidėjo ypač stipri kritikos ir užgauliojimų lavina – kodėl jie neskrenda, o laukia gero oro po to, kai 1933 birželio 3 d. kelionei aplink žemės rutulį išskrido Dž. Maternas. Sekinančiam laukimui, nežiniai, nerimui, biurokratų arogancijai ir tautiečių apkalboms pakelti lakūnų nervai turėjo būti geležiniai.

Iš Dariaus ir Girėno užrašų:

Girėnas, liepos 2 d.: Šalta. Vėjuota. Lynoja.

Darius, liepos 6 d.: Laukiami geresnio oro.

Darius, liepos 8 d.: Laukiami kartu su kitais geresnio oro.

Girėnas, liepos 9 d.: Darius buvo oro biure; nieko gero.

Girėnas, liepos 10 d.: Abu buvom oro stotyje, Willi Post – jis irgi pasiruošęs skristi. Jau pavargom belaukdami oro.

Liepos 11 d. Darius Išsiuntė Komercinės aviacijos departamentui paskutinę telegramą-pasiteiravimą dėl leidimo skristi į Lietuvą. Leidimo vis dar nebuvo...

Liepos 12 ir 13 dienomis, norėdami prasimankštinti ir išjudinti motorą bei patikrinti prietaisus, kartu paskraidė.

Darius, liepos 13 d.: Oras dar blogas.

Darius, liepos 14 d.: Abudu atvykome pas dr. Kimbalą, oras atrodo gerai.

Tai buvo ilgai laukta žinia, bet galutinai apsispręsti dar prireikė laiko. Tik vakarop pasklido žinia apie rytdienos startą: buvo ruošiamas maistas ir gėrimai kelionei, antspauduojami suvenyriniai laiškai, renkamos paskutinės orų prognozės ir sinoptiniai žemėlapiai. V. Jesulaitis, kaip ne keista, naujieną sužinojo bene paskutinis – tik prieš vidurnaktį, kai pranešė Dariui, kad rytoj auštant startuos Postas, gavo nurodymą, o vėliau ir talkininkus, skubiai paruošti Lituanicą. Galima spėti, kad Posto autoritetas išsklaidė abejones – startas rytoj, anksti ryte.

Žinia, kad du lėktuvai ruošiami transatlantiniams skrydžiams rytoj ryte, pasklido po Niujorką telefonais ir iš lūpų į lūpas. Tapti aviacijos istorijos liudininkais, prisiglausti prie lakūnų laukiančios šlovės, palinkėti sėkmės ir, jei pavyks, kartu nusifotografuoti, susirinko didelė minia aviacijos mylėtojų, Atlanto karštinės sirgalių, tautiečių, bičiulių, artimųjų. Kai kurie netikėjo, kad su perkrauta, 3668 kg sveriančia Lituanica Dariui ir Girėnui, pavyks pakilti...

Žiniasklaida Lituanicos startą aprašė labai dramatiškai:

Dukart jie bandė pakelti sunkiai prikrautą lėktuvą nuo žemės, važiuojant išilgai kelio, ir dukart lėktuvas sudribo atgal ant kelio. Mažiau kaip 10 pėdų nuo kelio galo pakilo. Buvo tik 20 pėdų aukšty, kai iškilo viršum įlankos, pamažu kildamas aukštyn.

Lėktuvas nukrypo grįstojo kelio vidurin. Buvo galima matyti, kad pilotas kovojo, stengdamasis pakelti lėktuvo uodegą, bet ji nesidavė pakelti. Jie niekad nepakils! – aimanavo vyrai minioj. Ir kitoki šūkiai leista į nutolusius lakūnus. Bet jie neklausė. Išleiskit gazoliną! – kažkas sušuko. Neišleisk, Stepai! – kiti maldavo. Ir kaip tik tada paskutinį akimirksnį pasirodė siauras šviesos tarpelis tarp lėktuvo ratų ir žemės.
Per daug krovos turintis lėktuvas urgzdamas važiavo cementiniu ruožu. Dukart kap. Darius mėgino pakelti lėktuvo priekį. Šis nekilo. Didžiulė BELANKA nelygiai svyravo tai į vieną tai į kitą šalį. Liko mažiau kaip 2 pėdos nuo žemės kai jie pakilo nuo kelio, ir tik 10 pėdų viršum Jamaikos įlankos, kai jie pasiekė vandenį.

Vėliau, pilotų atminimui įamžinti pasamdytas publicistas Petras Jurgėla, startą aprašė taip pat labai emocionaliai:

Lituanica pradėjo riedėti, dukart vos nenuslinko iš tako šonan ir įsibėgėjusi visu 4200 pėdų (1280 metrų) ilgio taku, prie pat vandens, 1933 m. liepos 15 dienos 6 val. 24 min. ryto atsiskyrė nuo Žiemių Amerikos žemyno! Gal 10 pėdų iškilusi, ėmė artėti žemės link... Liudytojai buvo lyg stabo ištikti. Bet kapitono rankos suvaldo savo sparnuotąjį žirgą, kuris ėmė klusniai kilti aukštyn išskėstais ir apsunkintais sparnais.

Viktoras Jesulaitis, tylenis mechanikas ir labai svarbus trečiasis komandos narys, kuris savo rankomis paruošė lėktuvą transatlantiniam skrydžiui ir liepos 15-tosios rytą paskutinį kartą patikrino prietaisus, padėjo išridenti Lituanica, pastatė pakilimo take ir davė ženklą kilti, irgi vaizdžiai pasakojo, kaip ugniagesių-gelbėtojų motociklu kartu su gaisrininkų mašinomis lėkė paskui, kaip jam atrodė, kad lėktuvas niekada neatsiplėš, nesuvaldytas išlėks į gruntą, rėšis į kliūtį ar versis per nosį, kol kelkraštyje pats apsivertė ir pašokęs dar spėjo pamatyti, kaip pakilusi Lituanica jau tolo...

Tačiau visa tai tik meno ar suinteresuotų žmonių išgyvenimai. Iš tiesų, jei vertintume objektyviai, Darius viską padarė labai profesionaliai – ne tik apskaičiavo ir išbandė Lituanicos galimybes prieš startą, bet paruošė ir pakilimo planą va banque, kaip pasinaudoti tais keliais sėkmės procentais, kuriais tikėjo. Iš įsibėgėjimo taktikos būti ar nebūti akivaizdu, kad kitų variantų – laiku sustoti ar išpilti degalus, – Darius nepasiliko.

 

Mintyse virš Atlanto

 

Yra Dariaus nuotrauka, kurioje jis nepozuoja, nes nemato fotografo – su stikline dešinėje rankoje, palinkęs virš pusiau išvynioto ir koja priminto žemėlapio, mintyse skrenda. Dešimtis kartų mintyse ir sapnuose jis taip kilo ir leidosi. Tai susikaupimo būsena, kai lemiamu momentu teisingus veiksmus atranda ne protas, bet ranka.

Kino juostoje užfiksuotas idealus Lituanicos startas. Įsibėgėti pavyko preciziškai tiksliai – lėktuvas riedėjo tiesiai, be vinguriavimų, uodega nebangavo, nebuvo bandymo per anksti pakilti. Pasitikėjimas savimi ir geležiniai nervai, kai ant kortos pastatytos ne tik viltys, bet ir gyvybės, leido lėktuvui įsibėgėti iki 140 km/val. ir, likus iki aerodromo galo kiek daugiau nei 100 m, atplėšti pilnai pakrautą Lituanicą nuo pakilimo tako.

Pervertinti Dariaus pilotuojamos Lituanicos sėkmingą startą yra sunku, nes vėlesni įvykiai Floido Beneto aerouoste parodė, kad ne kiekvienam asui pavyko tai padaryti.

Garsus italų aviacijos asas generolas Frančeskas de Pinedas taip pat ruošėsi transatlantiniam skrydžiui. Jo perdaryta ir pritaikyta tolimiems nuotoliams Bellanca stovėjo angare Nr. 7 greta Lituanicos ir Winnie Mae. Rugpjūčio 3 d. gausiai žiūrovų miniai jis laužyta anglų kalba pristatė savo lėktuvą švelniai skambančiu Santa Lucia vardu ir, itališkai atsisveikinęs Addio!, išriedėjo į startą. Jis ketino skristi į Bagdadą ir pagerinti solo skrydžio nuotolio rekordą, bet Floido Beneto aerodromas jam pasirodė per trumpas, per anksti pabandė pakilti, išlėkė iš pakilimo tako ir virto liepsnojančiu fakelu anksčiau, nei atskubėjo pagalba.

Po dviejų metų – liepos 22 d. portugalai broliai Alfredas ir Georgas Monteverdi ruošėsi skristi į Romą. Jiems taip pat nepavyko tinkamai įsibėgėti, neįgiję reikiamo greičio pabandė atplėšti perkrautą Bellancą, prarado pusiausvyrą, dešiniu sparnu rėžėsi į žemę ir sudužo. Po nesėkmingo starto broliai neslėpė džiaugsmo, nes per stebuklą liko gyvi.

Taigi Darius ir Girėnas, iki tol žinomi kaip smulkūs Čikagos verslininkai ir galantiški aviacijos švenčių dalyviai, vos pakilę transatlantiniam skrydžiui, tapo sparnuotais lietuviais ir tautos herojais.

 

Generolo de Pinedo įsibėgėjimas.

Brolių Monteverdžių kilimas.