SKRYDIS

Žinių apie Lituanicos skrydį yra labai nedaug, nes, stokodami lėšų, Darius ir Girėnas skrido be radijo stoties. Jeigu jie būtų turėję galimybę naudotis radijo ryšiu, apie skridimą per Atlantą, labai tikėtina, būtų papasakoję patys. Tačiau yra, kaip yra. Vienintelė Dariaus ir Girėno žinia, skirta likusiems ant žemės ir pasiekusi mus, yra raštelis, kurį po 9 val. 14 min. skrydžio lakūnai išmetė virš Grand Folso. Raudoną maišelį su baltu kaspinu, praėjus kelioms dienoms po katastrofos, rado Niufaundlando gyventojas W. Bouzanas. S. Dariaus ranka rašytame laiškelyje lakūnai prašė radusįjį pranešti žinių agentūrai Ass‘d News Niujorke, kad Lituanicai Nr. 688 E sekasi gerai ir jie siunčia visiems linkėjimų...

Norint atkurti skrydžio paveikslą, kuris sudarytas iš versijų ir spėlionių, kitas detales tenka surankioti iš paskirų žodžių, pavienių pastabų ir skaičių, likusių ant žemėlapio lapų su nubrėžtomis kurso linijomis. Papildomos informacijos galima gauti iš W. Posto, paskui kurį lietuviai skrido tuo pačiu maršrutu, ir liudininkų, pastebėjusių Lituanicą Vokietijoje.

Nuotr. iš National Air and Space Museum

Wiley Postas prie savo lėktuvo Winnie Mae

Vienaakis indėnas W. Postas išgarsėjo visame pasaulyje, kai su navigatoriumi Haroldu Gečiu 1931 m. Apskrido Žemės rutulį. Kelionėje jie užtruko 8 paras 15 val. 51 min. ir įveikė 24 900 km. Šį kartą jis norėjo savo žygį pakartoti vienas, ir jo lėktuvas Winnie Mae, laukdamas žygiui tinkamo oro, du mėnesius stovėjo kartu su Lituanica tame pačiame angare Nr. 7.

Postas, vienas garsiausių Amerikos aviatorių, nestokojo nei žiniasklaidos dėmesio, nei pinigų. Jo lėktuvas – Lockheed Vega 5C, pagamintas 1930 m. ir vėliau pritaikytas tolimiems skrydžiams. Jis turėjo 420 AG variklį, kuris, naudodamas benziną iš atskiro bako su oktaniniu skaičiumi 87, kilimo metu galėjo išvystyti 500 AG jėgą. Todėl W. Posto lėktuvui įsibėgėti prireikė tik 29 sekundžių – transatlantinio skrydžio iš Floydo Bennetto aerodromo jis pakilo 5 val. 19 min., riedėjęs kilimo taku mažiau nei pusę (580 m) jo ilgio. Taigi be jokios rizikos.

Be įprastų aviacinių prietaisų, Winnie Mae turėjo dvi naujoves: U. S. Army Air Corps radijo kompasą bei Sperry autopilotą. Be abejo, jis turėjo ir radijo aparatą.

6 val. 24 min. Lituanicai atsiplėšiant nuo paskutinių pakilimo tako metrų, kaip ir kylant Winnie Mae, vėjo beveik nebuvo. W. Postas pirmas pusantros valandos skrido rūke ir debesyse. S. Darius po 1 val. 52 min. skrydžio ant žemėlapio užrašė: Vanduo matyti pro debesis. Dar po valandos – užrašas anglų kalba: Flying above water and clouds. Land can be seen to left (Skrendame virš vandens ir debesų. Kairėje matyti žemė).

Postui skrendant pro Naująją Škotiją (tai – jau Kanados teritorija) oras buvo geras, dangus giedras. S. Darius apytikriai ties ta pačia vieta užrašė: Rūkas virš vandens, žemė švari. Niufaundlando salą Lituanica pasiekė po 7 val. 16 min. Įskridimo tašką kranto linijoje jis pažymėjo kryželiu, kuris nuo nubrėžtos maršruto linijos nutolęs į šiaurę apie 20 km, – galima spėti, kad tiek Lituanica buvo nukrypusi nuo kurso po 300 km skridimo virš jūros nuo Princo Edvardo salos iki Niufaundlando.

Grand Folso miestelį, esantį salos viduryje, Lituanica pasiekė po 8 val. 45 min., o Šiaurės Amerikos žemyną paliko po 9 val. 32 min. skrydžio. Žinant, kad nuo Niujorko iki Grand Folso yra 1 710 km, o skridimo laikas 8 val. 45 min., nesunku suskaičiuoti, kad vidutinis kelionės greitis buvo 195 km/val.

Winnie Mae skrido vidutiniu 246 km/val. greičiu, todėl, Lituanicai paliekant žemyną, W. Postas jau buvo nutolęs nuo jo apie 800 km. Po dviejų su puse valandos skrydžio virš vandenyno S. Darius ant 12 etapo žemėlapio užrašė: Oras vaiskus ir ramus. Dar po pusvalandžio: Sluoksnis žemų debesų.

Pirmą skrydžio virš Atlanto pusę W. Postas skrido maždaug 600 m aukštyje. Kaip tik pusiaukelėje jis pasivijo lietaus debesis, kurie prieš dieną slinko virš Niujorko. Jis pakilo iki 3 300 m, bet tame aukštyje debesys buvo dar tirštesni ir lijo smarkiau.

Darius ir Girėnas taip pat pavijo tuos pačius debesis su lietumi ir taip pat bandė kilti į 3 300 m. 17 etapo pabaigoje ant žemėlapio du kartus parašyta: 11 000. Tai aukštis pėdomis, kuris metrais yra 3 300, – mėginimas praskristi lietaus zoną per viršų.

 Ir tai viskas. Daugiau įrašų nėra.

Toliau lieka tik spėlionės, paremtos aviacine logika, racionalia nuovoka ir skaičiavimais. Aviacijos komisija, tyrusi Lituanicos katastrofos priežastis, teigia, kad lėktuvas skrido per Škotijos šiaurę, bet tai tik spėjimas: ...apie faktinai įvykdytą maršrutą galima tiktai daryti hipotezes, bet nieko tvirtinti tikrai negalima. Patikimiausia iš šių hipotezių yra toji, kad lakūnai praskrido per Škotijos šiaurę Kiel kryptimi.

 Spėjimas remiasi argumentais, kad, anot konsulo Povilo Žadeikio, pilotai prieš pat išskrisdami nusprendė laikytis šio kelio, kad kelias per Škotiją yra trumpesnis nei per Londoną ir kad lakūnai iki Stargardo (dabar Stargard Szczecinski) virš Europos niekur nebuvo pastebėti, kas lengvai galėjo įvykti, jeigu jiedu praskrido Šiaurės Škotiją siauroje vietoje ir toliau vėl skrido virš jūros...

Tuo metu apie W. Postą žinome, kad jis, įveikęs kritulių zoną virš Atlanto, iki Airijos skrido debesyse. Tik artėjant pakrantei atsirado properšų, kurios leido įžiūrėti salos pakraštį. Jis nusileido iki debesų pado ir taip skrido per Airijos jūrą. Virš Anglijos Winnie Mae pasitiko dar žemesni debesys. Kai kuriuose skridimo tarpsniuose W. Postas naudojo autopilotą, bet šis pradėjo blogai veikti. Tačiau netrukus W. Postas kirto Europos žemyno kranto liniją, skrido virš gražių fermų, pasiekė Elbę, ir horizonte pasirodė Berlynas.

Postas ketino skristi į Karaliaučių, bet liepos 16 d. 11 val. 55 min. dėl autopiloto gedimo nutūpė Berlyno Tempelhofo aerodrome. Įveikęs 6 343 km atkarpą per 25 val. 45 min., jis pasiekė solo skrydžio nuotolio rekordą ir maršruto Niujorkas–Berlynas greičio rekordą, kuris aviacijos rekordų amžiuje išsilaikė nepagerintas net penkerius metus.

Berlyne W. Postą sutiko ir pasveikino vienas žinomiausių Adolfo Hitlerio bendražygių, būsimasis Liuftvafės vadas Hermannas Göringas, tuo metu ėjęs Vokietijos aviacijos ministro pareigas.

Negalime atmesti versijos, kad Lituanica taip pat galėjo pasiekti Europą W. Posto maršrutu ir atskristi iki Štargardo pro Berlyną. Tam yra ne ką mažiau logiškų argumentų. Bet kuriuo atveju Vokietiją Darius ir Girėnas pasiekė dar prieš saulėlydį ir galėjo be didesnio vargo nusileisti apšviestame tarptautiniame Berlyno oro uoste.

Esmė ne maršrutas, kuriuo Darius ir Girėnas skrido iki nelemtos katastrofos, bet aplinkybės, kurios privertė juos bandyti prasimušti pro audros frontą, aklinai užkirtusį kelią į Lietuvą.

Berlyne Postas taisė autopilotą. Užtruko 2 val. 15 min. Pasipildęs benzino ir šiek tiek pailsėjęs išskrido į Novosibirską, bet netoli Rusijos sienos pastebėjo, kad neturi dalies žemėlapių, todėl pasuko atgal į Rytų Prūsiją. Vėl pasireiškė autopiloto gedimas – atsirado alyvos nuotėkis iš stiprintuvo. Autopilotą teko atjungti. 550 km atkarpai nuo Berlyno į rytus ir atgal iki Karaliaučiaus jis užgaišo 4,5 valandos.*

Kaip sutaisyti autopilotą Karaliaučiuje – niekas nežinojo, bet W. Postas liko nakvoti, nes vakarop miestą pasiekė audros frontas, atslinkęs iš pietų. W. Postas savo planus keitė atsižvelgdamas į realią situaciją ir orų prognozes.

Jau sutemus, apie 11 val. vakaro, Lituanica buvo pastebėta virš Štargardo, Rytų Vokietijos miestelio su 35 000 gyventojų. Paties lėktuvo nesimatė – buvo girdėti tik garsas, kuris nutolo šiaurės rytų kryptimi. Įvertinus aplinkybes, kad tame rajone joks Vokietijos lėktuvas tuo metu neskraidė, ir tai, jog po geros valandos už 40 km Lituanica buvo pastebėta virš Berlincheno (dabar Barlinekas), o dar po 20 minučių – prie Kuhdammo ir vėliau čia rasta sudužusi, priimta manyti, kad pro Štargardą praskrido būtent Lituanica.

Nakties sutemose Darius ir Girėnas skubėjo į Tėvynę, bet oras sulig kiekvienu kilometru vis blogėjo. Jie neturėjo radijo ryšio ir negalėjo žinoti, kad žemo slėgio sritis, kuri slinko nuo Viduržemio jūros į šiaurę, jau pasiekė Baltijos krantus. Šalto atmosferos sluoksnio debesys su lietumi ir žaibais bei grėsmingai braškantys lėktuvo sparnai privertė išvargusius pilotus pasukti atgal.

Šviesomis švytintis Berlynas, milijoninis miestas ir valstybės sostinė, grįžtantiems lietuviams turėjo būti geras orientyras, tačiau apie vidurnaktį Lituanica buvo pastebėta tarp Königsberg in der Neumark (dabar Chojna) ir Berlincheno skrendanti skirtingomis kryptimis. Vokiečių tyrėjai tai vertino kaip įrodymą, kad pilotai paklydo ir, ieškodami išsigelbėjimo, blaškėsi bet kur.

Schema iš www.plienosparnai.lt

Spėjamo Lituanicos maršruto pabaiga

Kita vertus, galima spėti, kad atsitraukus nuo audros fronto apie 100 km prie Königsbergo oras buvo geresnis. Gali būti ir taip, kad tada lakūnai nusprendė dar kartą pabandyti prasimušti link Lietuvos, stengdamiesi apeiti audrą piečiau. Jie galėjo pasukti beveik į rytus ir, paskridę minėta kryptimi apie 70 km, vėl atsiremti į audros frontą. Dar kartą įsitikinę, kad prasiveržti neįmanoma, Darius ir Girėnas vėl pasuko link Berlyno ir tokiu būdu atsidūrė virš Berlincheno.

Nuo lemtingo bandymo prasiveržti pro audros frontą ir katastrofos lietuvius galėjo išgelbėti radijo stotis, kurios jie, deja, neturėjo.